№4. Naršyti, skaityti ar rašyti?
Apie interneto ribas, paribius bei užribius gyvenant ir kuriant
„Kokie trapūs visgi esame tarp tų kelių gerų gyvenimo akimirkų“
– Jane Hirshfield
Tai buvo jau antras kartas gyvenime, kai tik per plauką visai nepradingau. Na, ne realiame gyvenime. Ir ne „aš“, nevisai „aš“ ar tik iš dalies „aš“. Pora trečiadienių atgal stovėjau su sūnumi ir vyru Kauno oro uoste, eilėje prie paskutinės patikros prieš įleidžiant į lėktuvą ir prisiminiau, kad savo draugams bei @dayone.lt sekėjams (kaip įprasta juos vadinti) dar nieko nepranešiau. Greitai išsitraukiau telefoną ir per kelias minutes sudėliojau tokį įrašą savo „Instagram“ paskyroje:
💫 „Ji stebėjo žvaigždes tarsi tai būtų pagalvė jos mintims“
— Christopher Poindexter
Kas yra tikras poilsis šiame greičio ir virtualikos laikmetyje? Ar užtenka tik pakeisti miestą, išskristi į kitą šalį, žemyną? Pabėgam kažkur vieni, su šeima, su draugu ar didesne kompanija. Su savimi pasiimdami sunkias, įkyrias mintis, neišspręstas problemas ar konfliktus. Pamenu laikus, kai labai mėgau oro uostus. Tą jausmą, kai gali išsilaisvinti iš savo rolių, atsakomybių. Tą laisvės jausmą. Dabar viskas kitaip. Telefonas, internetas. Niekur ir niekada nebepabėgame. O taip norisi pabėgti… tai pabėkime! ✈️🤍
Kai jį įkėliau, ištryniau „Instagram“ programėlę telefone ir įsijungiau skrydžio režimą. Tiesa ta, kad per pastaruosius keletą mėnesių, kai pradėjau rašyti šį naujienlaiškį, vienintelis dalykas, kuris man kėlė nerimą buvo jo populiarinimas socialinėse medijose. Dar gerokai prieš tai aš puikiai žinojau, koks komplikuotas yra šis mikrokosmosas. Juk turiu daugiametės patirties konsultuojant klientus; be to, visą dešimtmetį prieš tai buvau medijų kultūrų tyrėja, skatinau studentus kritiškai šiais klausimais mąstyti. Ir štai aš, išsiruošusi atostogų su savo mylimiausiais žmonėmis, nustembu, kad esu neapsakomai pavargusi nuo to savojo avataro internete. Jutau, kad jei neatsisakysiu jo kompanijos, visiškai nepailsėsiu. Tai štai nuo ko aš kelioms dienoms pabėgau? Matyt, yra tam tikra riba, kiek ilgai gali gyventi dvilypiškume, kol daugiau nebegali.
Dabar grįžkime beveik metus atgal, kai jau atsisakiusi visų klientų projektų ir ėmusi rimčiau planuoti savo kūrybinę ateitį, nusprendžiau sugrįžti į „Instagram’ą“. Tai jau antrasis mano bandymas po to, kai prieš septynerius metus augindama kūdikį netrukau suprasti, kad tai yra pats netinkamiausias metas ten būti1. Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su savo skaitytojais bei bendraminčiais norėsiu bendrauti ilgesniais tekstais, ir tai bus ne „Facebook’e“ ar „Instagram’e“. Tuomet daug skaičiau anglų kalba ir stebėjau, kaip svetur populiarėja „Substack“. Lietuvoje šios platformos dar niekas (ar beveik niekas) nebuvo atradęs, o skaitytojų auditorijų burbulai vis dar formavosi socialiniuose tinkluose.
Naują asmeninį „Instagram“ profilį (uždarą ir skirtą tik žmonėms, kuriuos pažįstu) susikūriau 2022 m. gegužę ir taip pradėjau pamažu dalintis tuo, kuo gyvenau bei ką skaičiau. Nenorėjau daug savo rašymo ir skaitymo laiko aukoti naršymui, todėl susiplanavau, kad kelsiu po 3 nuotraukas per savaitę su įvairių autorių citatomis, kurios įžodintų užfiksuotą akimirką. Daug nebesiplečiant, buvo įdomu, net smagu iki tol, kol nebebuvo. Pirmiausia dėl to, kad netrukus skaičiau ir rašiau vis mažiau, o naršiau - daug. Vakare pasiėmusi knygą į rankas galvodavau, kaip skaitymo akimirką įamžinti, kokią citatą iš tos knygos parinkti. Tuo skaitymas neretai ir pasibaigdavo, ir ne vieną vakarą užmigdavau su telefonu rankoje.
Pradėjau pastebėti, kad toji „aš“ nuotraukose, kruopščiai išrankiotose iš šviesių ir ne tokių šviesių (kartais net nepakeliamai sunkių) gyvenimo dienų, jau visiškai atsiskyrusi nuo realios „manęs“. Neatitikimai tarp to, ką mačiau ir išgyvenau ir to, kokia buvau internete, nebeleido mintyse į visumą susiūti pabirusių gyvenimo elementų. Nebegalėjau jų surišti su už to tobulo nuotraukų koliažo slypėjusiomis emocijomis ir patirtais jausmais. Kitomis dienomis atvirkščiai - žiūrėdama savo prabėgusių metų retrospektyvą jaučiausi kaip trankoma elektros iškrovos: juk už kai kurių nuotraukų ir parinktų citatų slypėjo ne tik džiaugsmas, bet ir labai daug širdgėlos, nusivylimų, iššūkių, baimių ir ašarų. Kaip yra sakiusi amerikiečių poetė Jane Hirshfield, būtent tokiais momentais suprantame, „kokie trapūs visgi esame tarp tų kelių gerų gyvenimo akimirkų“. Juk iš tiesų, „ar gali dar kas nors prasčiau atskleisti mūsų asmenybę nei asmenukė?“ (Dani Shapiro).
Taigi, dar tuo metu, kai turėjau tik asmeninę „Instagram’o“ paskyrą, man darėsi vis sunkiau save motyvuoti dvigubam gyvenimui. Tą jauseną galiu nesunkiai atkurti iš savo dienoraščio įrašų ir vieno 🪶eilėraščio, kurį parašiau rudenį. Visgi, viskas man atrodė ne taip jau paprasta, juk turiu galvoti apie „DayOne.lt“ projekto ateitį. Apie tai, kad (kai parašysiu knygą/-ų) vis tiek galiausiai turėsiu susitaikyti su ta viešumoje gyvenančia mano dalimi, kuri nebūsiu tikroji „aš“, nevisai „aš“ ar tik iš dalies „aš“.
Debbie Millman, dizainerė, rašytoja ir edukatorė, daug metų kūrusi vieną populiariausių pasaulyje tinklalaidžių „Design Matters“, yra labai taikliai pastebėjusi, kad bet koks asmeninio brand’o kūrimas jau savaime yra problematiškas. „Savęs, kaip prekės ženklo, traktavimas tarsi sustingdo tave laike. Tu tampi jo vergu. Žmonės yra neprognozuojami: mes juokiamės, verkiame, švenčiame. Mes darome daug to, ko joks brand’as negali, nedrįsta ir niekada nedrįs sau leisti“, - sako ji. Per keletą mėnesių, kai jau gyvuoja @dayone.lt paskyra, aš supratau ir dar vieną dalyką: brand’as be asmenybės, slypinčios už jo, yra mažai kam įdomus, o tuo labiau toks, kuris siūlo tik idėjas, tekstus, kūrybą.
Tai kokia gi išeitis? Grįžusi iš kelionės, visgi nusprendžiau mažiau laiko skirti socialiniams tinklams (tik tiek, kiek reikia, kad paskelbčiau apie naujai pasirodžiusius tekstus). Uždaviau sau klausimą: ar vis dar juos rašyčiau, jei niekas ar beveik niekas neskaitytų? Ar apskritai tuomet verta užbaigti pirmąją knygą, jei ji galimai niekam nepatiks? Na ir ar rašytojo, kūrėjo darbas yra vaikytis skaitytoją? Juk pavyzdžiui, Kurtas Vonnegutas savo knygas rašė tik vienam asmeniui (savo mirusiai seseriai) ir įspėjo būsimuosius rašytojus negalvoti apie tai, kad turi įtikti ar patikti visiems. Pernai pasirodžiusiame Haruki Murakami apybraižos apie jo, kaip romanisto, kelią vertime į anglų kalbą2 autorius prisipažįsta, kad jam bene sunkiausia būna atsakyti į klausimą, kokiam skaitytojui jis rašo. „Aš niekada nesijaučiau taip, tarsi apskritai rašyčiau kam nors kitam, o ne sau“, - teigia H. Murakami.
Tiesa, socialiniuose tinkluose yra labai puikiai besijaučiančių ir sėkmingai jų vandenyse nardančių rašytojų bei kūrėjų (lietuviškai rašančių taip pat). Bet yra ir labai daug tokių, kurių ten visiškai nėra arba beveik nėra, arba jų kūrybos socialinių medijų marketingu rūpinasi didelės profesionalų komandos. O aš jau sau į aukščiau minėtą klausimą atsakiau ne vieną ir ne dešimtį kartų: reikia tiesiog rašyti ir kantriai laukti skaitytojų, kurių, kaip matau, pamažu ateina tiek iš interneto platybių, tiek ir iš jo užribių. Tai nebėra dėl ko jaudintis, ar ne? (¬‿¬)
Motinystė, tėvystė ir vaikų auklėjimas socialinių tinklų kultūriniuose kontekstuose ir jų užribiuose yra atskira ir įdomi tema, kurią tikrai kažkada vėliau išsamiau paliesiu, bet tiems, kam tai įdomu, labai rekomenduoju paskaityti Stephany H. Muray prieš porą savaičių „The Atlantic“ publikuotą 🔗straipsnį.
Haruki Murakami. Novelist as a Vocation. 2022. Harvill Secker. London.